Portugalijos leidybinė kompanija „Crónica“ šįmet išleido naują Ginto Kraptavičiaus albumą Lėti. Tai nebe pirmas Ginto albumas po šio leiblo vėliava. Be to, jau anksčiau į field recoring ir elektroakustinius eksperimentus orientuotos kompanijos akiratyje buvo atsidūrę ir kiti lietuviai – Arturas Bumšteinas ir Darius Čiuta.
Naujausio Ginto albumo pavadinimas Lėti taikliai nusako, kaip jis skamba: albumas tikrai lėtas. Žinoma, jis nėra toks lėtas kaip galėtų įsivaizduoti drone ar funeral doom metal fanai, bet turint omenyje kitą Ginto kūrybą, Lėti tikrai gali būti laikomas vienu lėčiausių jo darbų. Gintas pastaruoju metu tampa vis draugiškesnis neeksperimentų ištroškusioms ausims. Bent jau pernykštis jo albumas Nervus Vagus ir naujai pasirodęs Lėti leidžia taip teigti. Pajuokaujant galima sakyti, kad Gintas popsėja.
Lėti – labai harmoningas, darnus leidinys. Čia nuo šaižių ir kampuotų mikrotoniškų struktūrų pereinama į darnesnes kompozicijas, tačiau Gintas išlaiko sau būdingus tembrus, sterilumą ir, žinoma, granuliatoriais į trumpus garsus skaidomą garsyną. Albumas pakankamai įvairus. Kompozicija Various skamba kiek griežtai, primena senesnius Ginto darbus, o štai Nice Pomp pabaiga skamba tarsi nuo glissando prasidedantis galingas pianisto Cecilo Tailoro solo, transformuotas į elektroninę Ginto kalbą. Ambient, kaip ir sako pats pavadinimas, suskamba ambientiškai, yra kupinas vandens tėkmę imituojančių garsų. Be to, albume Lėti Gintas pakankamai gausiai naudoja styginius instrumentus primenančius tembrus, kuriuos galima girdėti Guitar, Nice Pomp, Bonus Sound ir kitur.
Naujajame savo albume Gintas vengia drastiškų kontrastų, kuriuos neretai girdėdavau ankstesniuose jo darbuose, ir kuria nuosaikų garsyną, kuriame nuotaikos kinta palaipsniui. Lėti – meditatyvus įrašas, kurio su malonumu gali klausytis ne tik hardcoriniai šaižių mikrotonų fanai, bet ir kur kas platesnis ratas melomanų. Svarbiausia išdrįsti pasitraukti į šalį nuo kasdienės skubos ir pabandyti sulėtėti.